Miško takeliai

Vyro kūnui pradėjus keistis Azusa pašiurpo. Pirmiausia išsigando, kad jis neišaugtų didesnis, negu krūmas, už kurio jie slėpėsi. O kai pamatė, kas tie plėšikai buvo per padarai, susiraukė. Kadaise neatmenamais laikais demonai ir drakonai buvo giminingos rasės. Prieš prasidedant karui. Bet net ir karo metu tarp dviejų rasių plieskėsi tik trumpalaikiai konfliktai.

Galbūt jie tiesiog plėšikai?

Pagalvojo mergina, bet nebuvo laiko ilgiems apmąstymams. Du vyrai žingsniavo gilyn į mišką. Vienas jų ėjo beveik pro jų krūmus. Greit pasiruošusi antrą strėlę pakėlė lanką, nusitaikė ir šovė. Vyras krito ant žemės. Viskas būtų buvę gerai, šūvis tylus, bet bėda, kad abu plėšikai kalbėjosi tarpusavyje. Ir kritusysis nieko nebeatsakė. Likęs vyras žvilgtelėjo į šoną, bet kolegos nepamatė. Sustojęs apsidairė, bet vis tiek nieko nesurado. Šūktelėjo kartą, antrą.. suuodė, jog kažkas nebe taip. Tačiau buvo jau per vėlu. Azusos trečioji strėlė praskrodė orą ir su didele jėga numušė taikinį. Visi vyrai buvo išguldyti. Paskutinių dviejų aukų kūnai pradėjo keistis, atgavo originalią formą. Drakonai.
Juodaplaukė atsiduso ir atsistojo. Tikėjosi, kad iš Roy bus daugiau naudos, bet liko nusivylusi. Dalelė jos net negalėjo patikėti. Jis taip drąsiai ją pasitiko, net sužinojęs, jog ji demonas. Jo judesiai ir instinktai buvo ištreniruoti. Tą pamatė ant bėgių ir kai pajuto artėjančią karietą. Bet lemtingą akimirką jis greičiausiai būtų dėjęs į kojas. Išdavė jų slėptuvę ir nė vienam netrenkė. Azusa pasisuko į arčiausią kūną, apėjo aplink, apžiūrėjo. Ieškojo kokių nors daiktų, popierių, bet ko, kas galėtų kažką pasakyti apie plėšikus.

Roy drebėdamas stebėjo kaip krito vienas po kito jų persekiotojai. Gal ir drakonai nėra toks baisus sutvėrimas? Matomai yra galimybė juos įveikti. O jei gali nugalėti, tai gali ir pasipriešinti. Kiškučio galvoje virė ir pynėsi mintys ir pamažu veide įsižiebė pikdžiugiška šypsena. Jis priėjo prie vieno nukautojo, kurį Azusa jau apkraustė, ir spyrė jam į pilvą. Atsargiai atsitraukė laukdamas atkirčio ar kokio veiksmo, bet nieko neįvyko. Tada suspyrė dar kartą. Taip pat nieko nenutikus, vaikinas įsijautė į drakono spardymą. Reikėjo atsiimti už visus vargus bei nuoskaudas, susikrovusias per jo gyvenimo metus. O jei dar pagalvotum apie skriaudžiamą giminę ar aplamai animas...
-Fak ju! Fak fak fak
Pradėjo ir žodžiais palydėti savo emocianalius spyrius, kol galiausiai jo batas perplėšė pilvo odą ir sulindo į vidurius. Tada Roy greitai ištraukė ir atšoko atgal. Dideliu lapu pradėjo inirtingai valyti tą batą.

Azusa apieškojo plėšikus, bet kažko labai idomaus nerado. Keli padirbti prekybos popieriai užglaistantys nelegales detales, šiek tiek pinigų ir nieko daugiau. Karieta taip pat buvo tuščia, nors jos gale matėsi prikabintas narvas ant ratukų. Matomai į jį buvo planuota sukišti aukas. Kai mergina baigė apžiūrą, išlindusi iš už karietos, ji pamatė kruviną Roy koją kai šis įsijautęs ir berėkdamas spardė vieną iš užpuolikų. Na, jo kūną, kuris buvo be sąmonės. Bet po tokios žaizdos ir stipriai bekraujuojant kažin ar dar atsikels. Juodaplaukė atsiduso. Nežinojo ar jai tiesiog keliauti pirmyn, ar kažką pasakyti kiškučiui. Jis buvo beveik nenaudingas visame reikale apart pačios pradžios kai pajautė atriedančią karietą ir kiek vėliau, kai padėjo paslėpti pirmosios aukos kūną. Kita vertus ružavaplaukis niekaip neišgyventų vienas, bent Azusos akyse.

Reikėtų gal jį bent iki miesto nuvesti?

Demonė nebuvo iš tų, kuriems labai rūpėtų nepažįstami gyviai. Ir tikrai nebuvo tokia gailestinga, kad apsikrautų papildomu bagažu žinodama, jog jis tik trukdys. Bet kiškutis paliko merginai stiprų įspūdį. Ji dar nesugalvojo tai gerai, ar nelabai. Bet kol kas nusprendė nepalikti jo vieno, nebent jis pats to būtų norėjęs.
-Keliaujam?
Pasiteiravo ilgaplaukė stovėdama ant geležinkelio bėgių, prie karietos.

Šveitė ir grandė, ir visaip trynė savo batą kol neišgirdo Azusos klausimo. Zuikučio ausys iš karto pasistojo, veide atsirado šypsena ir jis atsistojęs laisvu žingsniu, plačiai mosikuodamasis rankomis priėjo prie demonės, lyg nieko nebūtų nutikę.
-Atsiprašau, kad priverčiau laukti
Nužvelgė karietą merginai už nugaros ir prikandęs apatinę lūpą kažką tyliai sau pradėjo murmėti. Kelis kartus apsidairė į šalis, akys ryškiai fokusavosi į išskirtinius objektus. Netrukus Roy pradingo. Tuoj po to dingo ir karieta. Tik kilo dulkių kamuoliai ir krutėjo krūmai. Gal po minutėlės, suplukęs ir alsuodamas priešais Azusą atsirado zuikutis. 
-Ji juk buvo nereikalinga, tiesa? o tokie dalykai kelia per didelį smalsumą.
Kaip visada pas vaikį švietė plati šypsena. Jis tryptelėjo perkeisdamas kojas vietoje ir pasisuko šonu į merginą ir į geležinkelio bėgius. Truputį pasilenkęs atkišo Azusai parankę.
-Eime?

[sorry, muzikos įtaka xD ]

Azusa kilstelėjo antakį kai kiškis staiga dingo iš vaizdo. O netrukus dingo ir karieta. Panašu, jog keliautojas sugalvojo paslėpti visus įkalčius. Bet veltui. Aplink vis dar mėtėsi drakonų sparnų nuskintos medžių šakos, ant kamienų pasiliko gilūs įrėžimai, o žalumą dažė kraujo žymės. Krūmai visą tą šiek tiek pridengė, tačiau įsižiūrėjęs galėjai pastebėti. Tik laiko klausimas kada vėjas viską išnešios po bėgius ir toliau. Dar sunkiau būtų paslėpti bjaurų lavonų kvapą. Trys negyvi kūnai voliojosi krūmuose iš abiejų bėgių pusių. Nepaisant to, Roy sugrįžo savimi patenkintas. Azusa truktelėjo pečiais išklausiusi vaikino klausimą apie karietą.
-Jeigu ketinai pabūti už žirgą, galėjo ir praversti.
Tai galėjo nuskambėti kaip nekaltas juokas, jeigu merginos veidas nebūtų buvęs toks... be emocijų. Ji apsisuko ir ėmė eiti bėgiais tolyn. Parankę praignoravo, tačiau pastebėjo, jog kiškučio kruvinas batas palikinėjo žymes.
-Siūlau susirasti kokį nors vandens telkinį. Nenoriu, kad daugiau drakonų mus atsektų į miestą.
Demonė kilstelėjo akis ir klausiamai pažvelgė į ružavaplaukį.

Praleido pro ausis demonės repliką apie tapimą žirgu. Nenorėjo sau gadintis nuotaikos, kuri ganėtinai aukštai pakilo po drakono apspardymo.
Vaikinukas kone šokinėjo eidamas šalia naujos pakeleivės. Na ir kas, kad ji praignoravo jo parankę. Vadinasi, stipri, nepriklausoma moteris. O dar po to reginio kaip ji susidorojo su drakonais...
Roy stustojo po merginos paskutinio komentaro. Iš veido dingo ta kvaila šypsena ir pasimatė išgąstis. Jis nerimastingai apsidairė, ausimis "karpydamas orą". Nieko daugiau nesigirdėjo. Kadangi ir jokio telkinio netoliese nesimatė, vaikinas nusiavė kedus. Surišo jų šniurkus vienus su kitais ir tada persimetė batus per petį. Vienas kabojo ant krūtinės, kitas - persisvėrė ant nugaros.
-Galime eiti toliau
Ir vėl vaikino veidas nušvito linksma mina.

Kol Roy movėsi batus, Azusa pasinaudojo proga ir pasitaisė krepšelį su strėlėmis bei užsidėjo lanką persimaudama jį sau per galvą ir palikdama kabėti įstižai per nugarą, kad nereikėtų nešiotis rankoje. Taip buvo praktiškiau. O kadangi mergina puikiai mokėjo rūpintis savo ginklais, žinojo kaip jų nesugadinti ir net susitaisyti kai to prireikdavo. Kiškiui atsistojus demonės žvilgsnis tuoj pat jį palietė. Akys greit įsmigo į nuo batų kapsintį kraują ant vaikino drabužių. Jos antakis nejučia sutvinkčiojo.

Nesuvokiu kaip jis išgyveno iki šiol...

Nepaisant komentarų, kuriuos pasiliko sau, mergina linktelėjo ružavaplaukiui ir pajudėjo į priekį. Nebebuvo tikslo ieškoti vandens telkinio, tad patraukė tolyn kur vedė bėgiai. O jie turėjo vesti į miestą. Ilgą laiką porelė ėjo tyloje. Bent jau iš Azusos pusės. Keliautojams už nugarų, miško gilumoje sužibėjo trys švieselės. Netrukus iš tamsos išniro trijų demonų kompanija. Jų nedideli ilgi kūnai skrodė per orą judėdami Roy ir tamsiaplaukės link. Tarp savo šešių smulkių kojelių demonai laikė po šviesos kamuoliuką.

Roy aišku, kad pastebėjo demonės išriestą antakį ir keistą miną. Jis kartu su jos žvilgsniu nuleido akis į savo kedus. O kas negerai? Juk nebetepa kelio. O lašėti, po tiekos trynimo į žoles ir valymo, jau tikrai nebebuvo kam. Jie tiek nebūtų sugebėję prisigerti, net jei vaikinas būtų apsirišęs drakonų viduriais savo kojas. Ir tikrai nebūtų apsidžiaugęs persigerusiu krauju. Tektų išmesti visai gerus batus.
Trūktelėjęs pats sau pečiais pradėjo eiti kartu su Azusa. Kiškučio žvilgsnis lakstė po visą kelią, nepamiršdamas aplankyti ir dangaus. Jis basomis sau linksmai šlepsėjo, kartais net linksmai užšokdamas ant vieno iš bėgių. Tada rankas išskietęs į šalis bandė išlaikyti lygsvarą kol ėjo į priekį. Jam netrukdė, kad jo pakeleivė tylėjo. Zuikučio mintys ir taip turėjo ka veikti. Apie viską ir kartu apie nieką. Pilnos, užimtos...
-From the skyyyyy... to the seaaaaa... to the aiiiir that we breathe... from the deeeeepths of the eaaaarth... to the stars...

Spoiler:

Staiga netikėtai užplėšė dainą kiek jam išėjo. Nesigilindamas ar niekam netrukdo, Roy linksminosi kelionėje. Bet kad ir koks būtų kiškutis nerūpestingas, jo baikščios ausys sugebėjo sugauti pasikeitusius vėjo garsus. Tai nebuvo šiaip sau sustiprėjęs gūsis. Aiškiai galima buvo atskirti link jų besiartinančius padarus. Daug vietos neužimančius, skubančius, skrendančius. Vaikinas ir toliau dainavo savo nerūpestingą dainelę, bet tyliau. Turbūt jo daina vis tilo. O bešokliuodamas į taktą, jis net apsisuko, kad pamatytų su kuo netrukus teks susitikti.
Dar niekada neteko ruzavaplaukiui matyti tokių vaizdų. Jam patiko magiškas vaizdas.

Azusa neskubėdama žingsniavo pirmyn. Gaivus vėjas maloniai glostė kūną, o ilgi tamsūs plaukai lengvai plevesavo merginai iš paskos. Ir nors fone skambėjo keista daina, demonė buvo rami. Jai visai netrukdė nusidainuojančio kiškio linksmybės, kol tai tiesiogiai nelietė jos pačios. Pakėlusi akis į dangų pastebėjo, jog saulė vis greičiau leidosi žemyn. Greitai sutems. Akys instinktyviai ėmė ieškoti miesto šviesų horizonte. Bet staiga Roy dainavimas patapo tylesnis ir tamsiaplaukė pastebėjo, kad vaikinas ėmė dairytis atgal. Smalsios merginos akys stebėjo jį kai trys ilgi demonai juos pasiekė. Azusa į demonus beveik nesureagavo ir nusisukusi ėmė eiti tolyn. Šios būtybės ją lydės visą gyvenimą, bet jos nekėlė labai linksmų emocijų. Demonai sekė merginą praskriedami Roy prieš pat nosį. Pasiekę ją ėmė sukti ratus aplink. Kojelės lėtai paleido vieną šviesos kamuoliuką kristi ant Azusos. Pasiekęs krūtinę, rutuliukas pavirto šviesa ir įsigėręs į merginos kūną pradingo. Tai neprivertė tamsiaplaukės fiziškai ar emociškai pasikeisti. Iš šono pažiūrėjęs net nesuprastum kas įvyko. O Azusa tęsė kelionę, lyg niekur nieko.
-Ei, garsiau. Kodėl nutilai?
Pabandė prablaškyti į demonus užsižiopsojusį Roy.

Roy visada žavėjosi magija. Žavėjosi ir pavydėjo. Jis juk ne kartą matė drakonų burtus. Kaip jie kovojo ugnimi, kaip jų pavidalai keisdavosi ar kaip sušvisdavo apsauginė aura. Net animų druidai zuikučiui atrodė neapsakomai pasakiškai mistiškai. Todėl šiuo metu vaikino akys spindėjo, sekdamos ilgus demonus ir spindinčius kamuoliukus. Užmiršo jis ir dainą.
Jo žandikaulis atvipo, kai vienas iš demonų paleido kamuoliuką tiesiog virš merginos, o kas sekė toliau buvo iš vis žodžiais neišreiškiama. Roy tik po juodaplaukės raginimo atitoko, kad buvo visai sustingęs. Jis prišoko prie demonės.
-Kas čia buvo? Ką jie padarė?

Azusa tikėjosi, kad pavyks nukreipti Roy mintis, tačiau demonai matomai paliko per didelį įspūdį. Tamsiaplaukė nežymiai atsiduso ir ėmė žingsniuoti tolyn keliu.
-Shinidamachū. Taip jie vadinami.
Prakalbo mergina bandydama atsakyti į kiškučio klausimą. Tuo tarpu besukdami ratus ore ilgi demonai ją sekė. Štai ir antrojo kojelės atsikabino nuo šviesos kamuoliuko ir paleido jį kristi ant ilgaplaukės. Identiškai kaip ir pirmą kartą, šviesos kamuoliukas prisilietęs prie kūno susigėrė į jį.
-Kitaip žinomi kaip sielų kolektoriai. Jie - mano tarnai.
Bekalbėdama Azusa pakėlė žvilgsnį į demonus. Trečias šviesos kamuoliukas nukrito ir susigėrė į jos kūną. Trys demonai apsuko ratą aplink merginą ir nuskriejo į kitą miško pusę, kur dingo tamsoje tarp medžių.